Yra klausimų, prie kurių aš ir žmonija sugrįžta vėl ir vėl.
Vienas jų – kodėl ligos šiandien atrodo kitokios? Kodėl jos progresuoja greičiau, kodėl jų daugiau, kodėl jos tokios sudėtingos? Ir ar galima ligų evoliuciją suprasti ne tik per biologiją, bet ir per žmogaus sąmonės pokytį?
Ši tema – sena kaip pati gydymo tradicija.
Ir šiandien, vis daugiau turėdami žinių ir supratimo apie sąmonę, mes turime galimybę pažvelgti į ją trimis lygmenimis: biologiniu, psichologiniu ir metafiziniu.
Biologinis sluoksnis: ligos evoliucionuoja reaguodamos į žmogų
Biologinis sluoksnis: ligos evoliucionuoja reaguodamos į žmogų
Moksliniu požiūriu ligos evoliucionuoja greitai ir nuolat. Patogenai – virusai, bakterijos, parazitai – kinta reaguodami į:
- selekcinį spaudimą (vaistus, higieną, keliones),
- ekologinius pokyčius (klimato kaitą, miestų plėtrą),
- globalizaciją,
- žmogaus imuniteto pokyčius (mikrobiomo išsekimą, stresą, toksinus).
Tačiau šis reiškinys yra daug platesnis nei vien biologija.
Ne tik šiuolaikinis mokslas, bet ir visa medicinos istorija rodo, kad ligos kinta kartu su žmonėmis.
Kai kinta žmogaus fiziologija, psichologija, gyvenimo būdas – keičiasi ir patogenai.
Kai kinta klimatas, Žemės energetinės ir ekologinės struktūros – ligos tarsi atsiliepia į šį pokytį.
Tai vyksta todėl, kad visi esame susiję.
Virusai, bakterijos, žmonės, gyvūnai, augalai – visi esame vieno Vienio dalis, vienos sistemos sluoksniai. Negalime jų matyti tik kaip „priešų“. Jie reaguoja į mūsų pokyčius taip, kaip mes reaguojame į jų.
Šiuolaikinis mokslas dar iki galo nesupranta, kaip kūnas iš tiesų susitvarko su mikroorganizmais.
Įprasta manyti, kad imuninė sistema tiesiog „pašalina“ ar „nugali“ patogeną.
Tačiau vis daugiau tyrimų ir istorinių medicinos šaltinių rodo, kad kūnas dažnai:
- integruoja patogenus,
- naudoja juos kaip informaciją,
- kuria atmintį,
- pritaiko jų genetinius fragmentus savo apsaugai,
- mokosi iš kontakto, o ne tik jį eliminuoja.
Toks patogenų „įsirašymas“ į kūno sistemą – tai mokymasis, prisitaikymas, evoliucijos dalis.
Tai tarsi mūsų kūno ir mikropasaulio dialogas.
Todėl biologinė ligų evoliucija yra neatsiejama nuo žmogaus evoliucijos.
Kinta žmogus – kinta ligos.
Kinta Žemė – kinta mikroorganizmai, kurie joje gyvena.
Kinta kolektyvinė sąmonė – kinta tai, kaip kūnas ir liga bendrauja tarpusavyje.
Tai pirmas sluoksnis. Ir jis atveria kelią gilesniems.
Psichologinis sluoksnis: ligos dažnai kyla iš nesubalansuoto gyvenimo būdo
Šiuolaikinis žmogus gyvena pasaulyje, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, kuriame formavosi žmogaus kūnas. Mūsų protėviai gyveno ritmu, kurį diktavo diena, naktis, metų laikai, vandens judėjimas, medžių kvėpavimas, žemės pulsas. Jų gyvenimas buvo integruotas į natūralų ciklą – ėjimą, sustojimą, laukimą, kūrybą, darbą, miegą, tylą.
Šiandien ritmas tapo kitoks, ir šį pokytį sukūrėme mes patys.
Pasirinkome technologijas, ne gamtos kalbą.
Pasirinkome greitį, ne ritmą.
Pasirinkome nuolatinį šviesos perteklių, ne tamsos ir poilsio ciklus.
Pasirinkome dirbtinį saugumą, prarasdami ryšį su savo vidine gamta.
Senovėje žmogus:
– kėlėsi su saule,
– judėjo kasdien savo ciklišku tempu,
– didžiąją dienos dalį praleido lauke,
– valgė sezoninį, nesmulkintą, laukinių augalų gausų maistą,
– turėjo įsišaknijusį ryšį su bendruomene,
– gyveno su mažiau dirgiklių ir mažiau informacijos,
– turėjo aiškius perėjimus tarp veikimo ir poilsio.
Šiandien žmogus:
– miega pagal taisykles, o ne pagal poreikį, dažnai nenatūraliu sau metu,
– gyvena po dirbtine šviesa, atitolęs nuo dienos–nakties ritmų,
– ilgą laiką būna uždarose, statinėse erdvėse,
– vartoja daug stimuliantų, daug cukraus, mažai gyvo maisto,
– turi didelę psichologinę įtampą ir mažai emocinio iškrovimo,
– nuolat balansuoja tarp skubėjimo, nerimo ir informacijos pertekliaus.
Tai ne atsitiktinumas. Tai kryptis, kurią mes patys pasirinkome.
Ne evoliucija, natūraliai subrendusi per šimtus kartų,
o greitas, dirbtinis perėjimas į technologinę tikrovę, kuriai kūnas nespėjo prisitaikyti.
Kūnui įprasta lėtai kintanti, švelni, organiška evoliucija.
Technologinė revoliucija – visiška priešingybė.
Todėl šiuolaikinis žmogus daug dažniau serga:
– autoimuninėmis ligomis,
– lėtiniu stresu,
– nervų sistemos išsekimu,
– hormoniniais disbalansais,
– virškinimo–mikrobiomo sutrikimais,
– nerimu ir depresija.
Tai nėra tik medicininiai terminai.
Tai ženklai, kad žmogaus psichika ir nervų sistema bando prisitaikyti prie ritmo, kuris prieštarauja mūsų prigimčiai. Kai kolektyvinė sąmonė pasuka į perteklių, į greitį, į produktyvumą bet kokia kaina,
ligos tampa agresyvesnės ne todėl, kad gamta būtų prieš mus, bet todėl, kad kūnas bando sustabdyti mus šiame pervargime.
Kitaip tariant:
Ligos suintensyvėjo todėl, kad suintensyvėjo ir mūsų gyvenimo būdas. Tai – žmogaus pasirinkimo pasekmė, o ne atsitiktinumas.
Kūnas tiesiog seka paskui sąmonę, reaguodamas į tai, ką pasirenkame kasdienybėje.
Kaip sąmonė ir ligos evoliucionuoja kartu?
I etapas: išorinės ligos, kai sąmonė orientuota į išorinį pasaulį
Tūkstančius metų žmonės labiausiai kentėjo nuo:
- infekcijų,
- parazitų,
- epidemijų,
- bakterinių ligų.
Tai buvo laikai, kai pasaulis buvo suvokiamas per išorinius pavojus. Kūnas daugiau gynėsi nuo išorės.
II etapas: vidiniai konfliktai, kai sąmonė ima suktis į vidų
Šiuolaikinis žmogus jau vis labiau gyvena psichoemociniame pasaulyje. Todėl šiandien vyrauja:
- autoimuninės ligos,
- depresija ir nerimas,
- su stresu susijusios būklės,
- žarnyno–smegenų ašies sutrikimai,
- hormoniniai disbalansai.
Čia priešas nėra išorinis – jį kūnas randa viduje, nes viduje susikaupia konfliktai, kurių protas neapdoroja.
Tai sąmonės poslinkis į subtilų, psichologinį lygmenį.
III etapas: sisteminės, informacinės ligos
Tai ligos, kurios kyla ne iš vieno patogeno. Jos gimsta iš:
- informacijos pertekliaus,
- sistemų perdegimo,
- neužbaigtų procesų,
- nervų sistemos išsekimo,
- reguliacijos sutrikimų,
- energetinio persisotinimo.
Kuo sudėtingesnė tampa žmonių civilizacija, tuo sudėtingesnės tampa ir ligos. Tai yra tiesiog proporcionalus ryšys.
Ar liga yra mokytoja?
Daugybė tradicijų taip teigia – ir tai nereiškia, kad liga yra pageidaujama. Bet ji yra informacija apie sistemą.
Liga:
- priverčia sustoti,
- priverčia įsiklausyti į kūną,
- iškelia į paviršių tai, kas buvo ignoruota,
- nukreipia atgal į gamtą,
- verčia peržiūrėti gyvenimo kryptį,
- skatina integruoti tai, kas buvo atskirta.
Kai kolektyvinė sąmonė tampa labai disbalansuota, ligos tampa intensyvesnės. Ne dėl bausmės.
Dėl grįžimo į pusiausvyrą.
Taigi kaip ligų evoliucija susijusi su sąmonės evoliucija?
Trumpai ir aiškiai:
- Žmogaus sąmonė kuria gyvenimo tempą, ritmą, stresą, aplinką.
- Gyvenimo būdas keičia fiziologiją: mikrobiomą, nervų sistemą, imunitetą, hormonus.
- Patogenai evoliucionuoja, prisitaikydami prie naujos žmogaus būklės.
- Atsiranda ligos, kurios atspindi kolektyvinį psichologinį ir dvasinį disbalansą.
- Ligos skatina sugrįžti į pusiausvyrą.
Tai uždaras ciklas. Tikrasis žmogaus ir ligų ryšys yra sąveika, o ne kova. Patritis, pamokos ir evoliucija. Tai augimo ir tobulėjimo ciklas.
Ligos evoliucija nėra tik biologija. Tai žemės sąmonės, kūno ir žmogaus sąmonės bendras judėjimas.
Galime tai apibrėžti viena formule:
Sąmonė → Elgesys → Kūnas → Liga → Žinutė → Transformacija → Nauja sąmonė
Ir šiame rate slypi mūsų galimybė augti. Kiekviena liga – nuo paprasto peršalimo iki lėtinės būklės – neša informaciją apie kryptį, kurią pasirinkome. Apie tempą, kuris mus valdo. Apie vidų, kurio galbūt nebegirdime. Ligos ne tik atspindi evoliuciją. Jos ją pačios formuoja. Ir žmogus – kaip kūnas ir kaip sąmonė – jų dėka nuolat tampa vis sąmoningesnis.
Šiame straipsnyje išdėstyta informacija yra autorės asmeninis požiūris į ligų ir sąmonės ryšį, paremtas holistiniu matymu, tradicinėmis žolininkystės praktikomis ir filosofiniu mąstymu. Tai nėra medicininė konsultacija ar gydymo rekomendacija. Dėl sveikatos klausimų visada kreipkitės į kvalifikuotą sveikatos priežiūros specialistą.