Jau eilę metų intensyviai besidomint vaistiniais augalais, neišvengiamai susiduriu klausimu, kurį užduoda kiekvienas: kaip saugiai bei teisingai dozuoti ir vartoti vaistinius augalus. Šiame straipsnyje noriu sudėti susistemintą mokslinę, literatūrinę bei praktinę informaciją apie vaistinių augalų ekstraktų vartojimą bei dozavimą.
Kodėl svarbu saugiai vartoti vaistinius augalus?
Vaistiniai augalai gali būti gydytojai ir pagalbininkai, tačiau gali būti ir tylūs kenkėjai ar net žudikai. Tikriausiai ne vienas esame matę filmus, kur senovėje bene populiariausias moterų ginklas ir buvo nuodai. Yra švelnių ir labai saugių vaistinių augalų, tokių kaip Vaistinė Ramunė (Matricaria recutita) ar Vaistinė Melisa (Melissa officinalis), kurie stipriai nepakenks, net šiek tiek per daug pavartojus. Tačiau yra ir tokių, kaip Amalas (Viscum album), Jonažolė (Hypericum perforatum) ar Rusmenė (Digitalis purpurea), su kuriais reikia elgtis išmintingai ir atsargiai. Kaip posakis teigia “ar bus vaistas, ar nuodas – apsprendžia dozė”. Nežinau, kas šios minties autorius. Jei žinote, pasidalinkite komentaruose.
Taigi apie vartojimą ir dozes.
Vaistiniai augalai gali būti vartojami vaistams ir maistui. Šiame straipsnyje apie maistinius augalus ir jų vartojimą detaliai nerašau. Čia dėmesys vaistiniams augalams ir jų ekstraktams.
Ekstraktas: žodis kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio extrahere(ištraukti, ištraukti jėga) arba tiesiogiai iš daiktavardžio extractum(kas ištraukta).Tai yra tirpalas arba koncentruota medžiaga, gauta ekstrakcijos (ištraukimo) būdu, pavyzdžiui, augalinis ekstraktas, naudojamas medicinoje ar maisto pramonėje.
Yra vaistinių augalų, kuriuos daugiausiai vartojame šviežius ir dažniausiai tuo metu, kai jie auga. Šioje kategorijoje yra daugiausia maistinių-vaistinių augalų, tokių kaip Daržinė žliūgė (Stellaria media), Paprastoji Garšva (Aegopodium podagraria), Kiaulpienė (Taraxacum officinale) ar Pavasarinė Raktažolė (Primula Veris). Žinoma, juos galima džiovinti ir/ar ekstrahuoti, tačiau ne visada tai daryti verta.
Džiovinti neverta jei:
- Džiovinant sunyksta dalis naudingųjų medžiagų, kurių norime sveikatinimui (Žliūgė, Raktažolė, Gyslotis)
- Augalas yra ypač sultingas, t.y. sausoji augalo dalis yra maža (Alavijas, Žliūgė ir pan.)
Tačiau norint augalus naudoti vaistams ir/ar maistui mūsų klimato zonoje, juos reikia kažkokiu norimu būdu konservuoti ar ekstrahuoti (pagaminti ekstraktą). Tai darome ne tik tam, kad galėtumėm juos vartoti tuo metu, kai jie neauga, tačiau ir tam, kad potencijuoti ir gaminti kitus gaminius iš jų. Potencijavimas yra augalo naudingųjų medžiagų koncentravimas įvairiomis technikomis. Vienas tokių pavyzdžių gali būti aliejinio fitolio gamyba, kai tame pačiame aliejuje maceruojamo kelios vaistinio augalo partijos.
Dagumai žmonių geriausiai žinomas ekstraktas yra džiovinto augalo vandeninė ištrauka. Tai taip moksliškai pavadinta arbata. Arbatą žmonės gėrė tūkstantmečiais, geria ir dabar. Tai yra vienas saugiausių ir paprasčiausių būdų vartoti vaistinius augalus.
Labai nesiplečiant į ekstraktų gamybos paslaptis, ką galite sužinoti “Augalų alchemija” paskaitoje ar vasarą mano vedamuose kursuose, paminėsiu tik tai, kad vandeniniai augalų ekstraktai gali būti užpiltiniai, dar vadinami infuzijomis arba arbatomis ir verdami, dar vadinami nuovirais. Virti dažniausiai reikia žieves, grybus, šaknis ir kitus kietus, daug ligninino turinčius augalus ar jų dalis.
Vandeninių ekstraktų dozavimas:
Karštas užpilas:
1 dalis džiovintos žolės (2 dalys žalios) prie 20 dalių verdančio vandens ar kito tirpiklio. Pvz. 25 g žaliavos (50 g žalios) užpilama 500 ml verdančio vandens.
Sudėti smulkintą žaliavą į indą su dangčiu, užpilti verdančiu vandeniu, gerai išmaišyti ir uždengus palikti 10–30 min šiltoje vietoje. Po to nukošti ir išspausti žaliavą kai įmanoma geriau. Pripilti trūkstamą kiekį karšto vandens iki 500 ml.
Karčiųjų ar aitriųjų augalų žaliavos reikia mažiau. Pvz. kajenų pipiro ar karčiosios paprikos reikia vos žiupsnelio.
Šaltas užpilas:
Šalti užpilai gaminami naudojant 1 dalį žaliavos prie 20 dalių šalto vandens arba 25 g susmulkintos žaliavos 500 ml vandens. Priklausomai nuo augalo žaliavos kiekio gali užtekti ir mažiau, ypač ruošiant gleivinius augalus. Reikia eksperimentuoti.
Nuoviras:
nuovirai taip pat vartojami nedelsiant, idealiausiai per 24 valandas, max 72 valandos laikant šaltai. Dozė priklausys nuo žmogaus amžiaus, svorio ir temperamento. Paprastai užtenka nedidelės stiklinės, maždaug vyno taurės dydžio tris kartus į dieną.
Ruošimo procedūra ir proporcijos tokios pačios kaip ir užpilo
Prie vandeninių ekstraktų reikia nepamiršti ir hidrolatų bei gėlių esencijų.
Daug kam gali būti naujiena, tačiau hidrolatai taip pat gali būti vartojami į vidų. Čia labai svarbu žinoti, kad hidrolatas yra kokybiškai ir teisingai išdistiliuotas, bei yra švarus biologiškai vartoti į vidų. Daugiau apie tai galite paskaityti čia. Hidrolatai yra saugesni, bet ne mažiau stiprūs gydomieji preparatai nei eteriniai aliejai. Vis daugiau mokslinių tyrimų tai patvirtina. Jų panaudojimas yra itin platus ir universalus. Hidrolatų terapija yra auganti aromaterapijos sritis leidžianti subalansuoti ne tik fizinį, bet ir subtiliuosius kūnus
Hidrolatų dozavimas: standartinis hidrolatų naudojimo terapijoje į vidų skiedimo koncentracija yra trisdešimt mililitrų (du valgomieji šaukštai) hidrolato, praskiesto viename litre vandens. Jei norite tik pagardinti vandenį, naudokite mažiausią kiekį, kurio reikia norint suteikti norimą skonio intensyvumą. Žinoma, naudojant tik nedidelį kiekį hidrolato, dar nereiškia, kad jis neturi poveikio asmeniui. Hidrolatai yra labai galingi fiziškai ir vibraciškai.
Gėlių esencijos:
Dozė yra 4 lašai. Geriant daugiau nei 4 lašus efektas nedidėja.
Paprastai žmogus vartoja 4 dozes per dieną. Pirmąją ką tik atsikėlus ryte, vieną prieš pat einant miegoti, ir dar dvi dienos bėgyje, idealiu atveju prieš valgį. Esant reikalui galima dozes naudoti dažniau, kas 15 ar 30 minučių pradžioje, o po to kas valandą, kol žmogus nurimsta ir jaučiasi labiau pakylėtas viduje.
Alkoholiniai ekstraktai
TINKTŪROS MACERATAI
Augalinės tinktūros yra alkoholio ar vandens ir alkoholio tirpalai pagaminti iš šviežios ar džiovintos medžiagos. Daugelis tiki, kad alkoholis yra geresnis tirpiklis nei kiti ir ištraukia bene visas medžiagas, tuo pačiu ir kaip puikus konservantas. Žodžiu tinktūra dažnai vadinami ne tik alkoholio ekstraktai, bet ir acto, vyno ar glicerino ekstraktai. Glicerino ekstraktai dažnai taip pat vadinami gliceritais.
Oficialioji farmakopėja tinktūromis vadina alkoholio ir vandens ar gryno alkoholio tirpalą. Dauguma tinktūrų yra apie 60 proc. Alkoholio. Oficialiai pagal apibrėžimą tinktūra vadinamas tirpalas, kuriame yra ne mažiau nei 45 proc. alkoholio ir ne mažesnis nei 1:4 augalo/tirpiklio santykis. Žinoma tas santyki gali kisti ir pateikiamas daugiau tam, kad atskirti koncentruotas tinktūras nuo nuovirų, infuzijų (užpilų), kuriuose taip pat kartais naudojama apie 25 proc. alkoholio kaip konservanto, bei „skystųjų ekstraktų“, kurie paprastai yra augalo/tirpiklio santykyje 1:1.
Žolelių vartojimo tinktūros pavidalu privalumų yra daug. Tinktūros yra stabilios, patogios, o dėl to, kad jos yra apdorojamos šaltuoju būdu ir apsaugotos nuo fermentinių pokyčių pridedant alkoholio, jos tikriausiai labiau atspindi tikrąją žolelių cheminę sudėtį nei bet kuris kitas preparatas. Kadangi jos yra skystos, dozę galima reguliuoti labai lanksčiai, nuo beveik homeopatinių dozių (1 lašas, praskiestas vandeniu ir vartojamas per tam tikrą laiką) iki didelių dozių (4-10 ml ar daugiau, vartojama per kelias valandas). Tinktūros greitai ir lengvai absorbuojamos į kraują per skrandžio gleivinę, todėl jų poveikis nepriklauso nuo virškinimo efektyvumo. Tai yra pranašumas, palyginti su kietais preparatais (tabletėmis ar kapsulėmis), bet tai taip pat reiškia, kad reikia nepamiršti vartoti tinktūrą keletą kartų per dieną, kad būtų pasiektas norimas poveikis. Įsisavinimas yra šiek tiek efektyvesnis, jei ekstraktas vartojamas tarp valgymų, o žolelių skonis be kito maisto buferio padidins naudą, nes daugeliu atvejų, ypač vartojant kartaus skonio ar imunitetą stiprinančias žoleles, skonis yra dalis poveikio.
Svarbiausias laikas, kurį reikia prisiminti vartojant ekstraktą, yra prieš miegą. Šiuo laiku organizmas yra labiausiai imlus, todėl žolės gali tonizuoti organų veiklą ir reguliuoti organizmo procesus aiškiai ir nesudėtingai.
Šiame straipsnyje pateiktos pagrindinės rekomenduojamos dozės taikomos tinktūroms, kurios yra saugios vartoti. Tačiau prieš vartojant savo gamintas tinktūras, visuomet reikia žinoti augalo specifiką, saugumo lygius bei galimas kontraindikacijas.
Sprendimas vartoti žolę turėtų būti grindžiamas geru žolininkystės išmanymu ir kvalifikuoto sveikatos priežiūros specialisto patarimais.
Augalinių tinktūrų dozavimas:
Dozė kūdikiams (nuo 10 savaičių iki 3 metų): Vidutinė dozė kūdikiams yra 2–5 lašai, gerai praskiesti vandeniu, pienu ar sultimis, vartojami 3–5 kartus per dieną.
Dauguma žolelių yra saugios vartoti kūdikiams, tačiau reikėtų vengti mažų dozių augalinių preparatų (pvz., Arnikos (Arnica montana), Lobelijos (Lobelia spp.) ir pan.). Kūdikiai yra labai jautrūs žolelių terapijai, todėl jiems reikėtų skirti mažiausią veiksmingą dozę. Gydant kūdikių pilvo dieglius, dažnai geriau yra, kad žoleles vartotų motina, kurios poveikis vaikui perduodamas per motinos pieną.
Vaikams (nuo 4 iki 10 metų) skirta dozė: Vidutinė vaikams skirta dozė yra 5 – 15 lašų, gerai praskiestų vandeniu arba sultimis, vartojama 3–5 kartus per dieną. Kaip ir kūdikiams, reikėtų vengti mažų dozių augalinių preparatų ir rinktis švelnesnius vaistažolių preparatus.
Suaugusiems skirta dozė: Įprasta suaugusiems skirta daugumos tinktūrų dozė yra 30–60 lašų (1– 2 standartiniai lašintuvai), praskiesti nedideliu kiekiu vandens ir vartojami 3–5 kartus per dieną. Tai yra terapinis vartojimo lygis ir tinkama pradinė dozė.
Dozė vyresnio amžiaus žmonėms: Vyresnio amžiaus žmonės paprastai yra labai jautrūs žolelių terapijai. Gera pradinė dozė yra 1 lašintuvas (30 lašų), vartojamas 3–5 kartus per dieną.
Nėščiosioms ir maitinančioms motinoms:
Oficialios sveikatos įstaigos nerekomenduoja savarankiškai vartoti augalinių tinktūrų nėštumo arba žindymo metu – daugumai augalų saugumo duomenų trūksta, o koncentracijos tinktūrose gali būti reikšmingos. Tinktūros sudėtyje turi alkoholio, todėl nėštumo ir žindymo metu jų verta vengti arba rinktis alkoholio neturinčius ekstraktus / alternatyvas po konsultacijos su gydytoju. Kai reikia gydymo: vertinkite naudos / rizikos santykį kartu su gydytoju.
Kiti svarbūs dozavimo kriterijai
Likusi šio straipsnio dalis yra skirta kintamųjų, kurie turi įtakos šioms pagrindinėms dozavimo rekomendacijoms, apžvalgai.
Kūno svoris: Mažiems žmonėms, kurių medžiagų apykaita yra greita, reikia mažesnių dozių. Didesniems žmonėms, kurių medžiagų apykaita yra lėta, reikia didesnių dozių. Pavyzdžiui, maža moteris, kuri visą dieną valgė tik duoną ir uogienę, skraidydama po biblioteką nuo knygos prie knygos kaip kolibris ieškodamas nektaro, tikriausiai pastebės gana mažos pradinės tinktūros dozės poveikį. Miškininkas, susmukęs į minkštą sofą namuose ir skaitantis laikraštį, kuris didžiąją dalį savo dienos kalorijų suvartoja iš sumuštinių ar skardinių, reikės didesnės vaistinių žolelių dozės, kad pajustų kokį nors poveikį.
Sunkumo laipsnis: ūminės fazės ligos gali reikalauti dažnesnio vartojimo, o tam tikros lėtinės ligos gali reikalauti rečiau vartoti. Pavyzdžiui, ūminės infekcijos pradžioje Ežiuolės tinktūra vartojama dažnai, kas pusę valandos, kad būtų pasiektas maksimalus poveikis. Atvirkščiai, polinkis į lėtines viršutinių kvėpavimo takų infekcijas gali būti tinkamai gydomas vartojant astragalą tik vieną ar du kartus per dieną kaip toniką. Daugeliu atvejų, poveikis pradedamas jausti po 2 ar 3 dozių, o dozės dydis ir dažnumas gali būti reguliuojami pagal pageidaujamą poveikio laipsnį.
Žolelių pobūdis: Tam tikras žoleles (pvz., Margainį (Silybum marianum) galima vartoti keletą kartų per dieną tiek dienų, kiek norima, nepatiriant jokio žalingo poveikio. Kitos žolelės (pvz., Taukė (Symphitum officinale)) turi potencialiai toksinių medžiagų. Jas reikia vartoti tik rekomenduojama doze ir tik trumpą laiką.
Mažos dozės augaliniai preparatai (pvz., Arnika (Arnica montana), Šunvyšnė (Atropa belladonna), kurių sudėtyje yra labai aktyvių sudedamųjų dalių, dozes reikia žiūrėti ant tokių preparatų pakuočių ar labai atydžiai išstudijuoti patį augalą, jo sudėtines dalis, bei atydžiai gaminti ekstraktą kontroliuojant proporcijas bei galutinio produkto koncentraciją.
Dozavimo dažnumas: Kadangi augalai veikia švelniai, lėtai skatindami organizmą siekti homeostazės, pageidautina vartoti nedidelius tinktūros kiekius reguliariai. Dideli vienkartiniai kiekiai turi mažesnį poveikį nei mažesni, dažnai vartojami kiekiai. Todėl, kai pradinė dozė yra nustatyta pagal kūno svorį, protinga didinti dozę vartojant augalą dažniau, o ne vartojant daugiau lašų.
Tinkamas vartojimas: Savaime suprantama, kad augalai turi fiziologinį poveikį, ir jei jie vartojami netinkamai – gali turėti neigiamą poveikį. Pavyzdžiui, žmogui, kenčiančiam nuo kepenų uždegimo, nebūtų protinga vartoti kepenis stimuliuojantį augalą pvz., Kadagį (Juniperus communis).
Padidėjęs jautrumas ir alerginės reakcijos į vaistažoles: nors dauguma vaistažolių yra saugios daugumai žmonių, visada yra galimybė, kad pasireikš alerginės reakcijos. Pavyzdžiui, nors dilgėlės yra geras kraujo valiklis ir gali padėti sumažinti alergijas, per dažnas dilgėlių vartojimas gali sukelti alerginį dermatitą (dilgėlinę). Kai kurie žmonės yra padidinto jautrumo, ir reakcija gali pasireikšti net vartojant rekomenduojamą dozę. Jei žmogus yra akivaizdžiai jautrus (pvz., labai jaunas, labai senas, labai liesas), geriausia pradėti nuo mažos dozės ir stebėti, ar nepasireiškia nepageidaujamos reakcijos, palaipsniui didinant dozę, kol pasiekiamas norimas poveikis.
Neigiamas poveikis kartais laikomas augalo „patikrinimu“, tai reiškia, kad augalas kažkaip sukėlė latentinės ligos pasireiškimą. Šią idėją palaikantys gydytojai kartais rekomenduoja toliau vartoti atitinkamą augalą, galbūt mažesne doze arba homeopatinėje formoje. Tačiau dažniausiai, nemalonios reakcijos yra aiškus signalas, kad reikia nutraukti tos konkrečios žolės vartojimą.
Vaistų ir žolelių sąveika: augalų terapija ir alopatinė terapija yra keistas derinys, ypač jei gydytojas nežino, kad vartojami augalai, arba jei žolininkas nežino, kad vartojami vaistai. Augalai gali padidinti tam tikrų vaistų poveikį. Pavyzdžiui, Raudonasis dobilas skystina kraują, ir jei vartojamas kartu su kraują skystinančiais vaistais, rezultatas gali būti katastrofiškas. Kita vertus, tam tikri augalai, pavyzdžiui,Mėlynžiedis Vilkdagis (Iris versicolor) , gali pakeisti greitį, kuriuo vaistai metabolizuojami kepenyse. Kiti augalai, pavyzdžiui, Svilarožė (Althea officinalis), gali sulėtinti vaistų įsisavinimą į kraują. Trumpai tariant, nesvarbu, ar jus prižiūri žolininkas, ar gydytojas, kiekvienas iš jų turi žinoti, kokius alopatinės medicinos vaistus, maisto papildus ir augalus vartojate.
SVARBUS ĮSPĖJIMAS
Visa šioje medžiagoje pateikta informacija yra šviečiamojo ir edukacinio pobūdžio. Ji nėra skirta diagnozuoti, gydyti ar pakeisti profesionalios medicininės pagalbos.
Nors augalai gali būti galingi sąjungininkai sveikatai, jų naudojimas reikalauja atsakomybės, žinių ir pagarbos. Net ir natūralios priemonės gali turėti šalutinį poveikį, sąveikauti su vaistais ar būti netinkamos tam tikrais gyvenimo laikotarpiais (pvz., nėštumo, vaikystės, lėtinių ligų atvejais).
Prieš naudodami augalinius preparatus, ypač vaikams, nėščiosioms, ar vartojant vaistus, visada pasitarkite su kvalifikuotu gydytoju ar patyrusiu žolininku.
Taip pat rekomenduoju:
- Gerai išmanyti augalų tapatybę – nežinomi ar neteisingai atpažinti augalai gali būti pavojingi.
- Laikytis higienos ir tikslių proporcijų ruošiant preparatus.
- Stebėti individualias reakcijas – kiekvienas organizmas skirtingai reaguoja į augalus.
Autorius neprisiima atsakomybės už skaitytojų priimtus sveikatos sprendimus, paremtus šioje knygoje pateikta informacija. Pasirinkimai turi būti grįsti atidumu, pagarba savo kūnui ir bendradarbiavimu su sveikatos specialistais.
Šaltiniai ir naudingos nuorodos:
R.Cech, Making Plant Medicine, A Horizon Herbs Publication Williams, Oregon 2000
J.Green, The herbal medicine maker’s handbook, Crossing press, Berkeley, 2002