Stebiu rudenėjančią gamtą, kurioje viskas vyksta be skubėjimo ir dramos. Lapai krenta, augalai nyksta, žemė ruošiasi naujam gyvybės ciklui. Tuo pat metu mes skubame į kapines su gėlėmis ir žvakėmis, kuriame didžiulius atliekų kalnus, bandydami parodyti pagarbą tiems, kurių nebėra. Ar tikrai taip geriausiai pagerbiame savo protėvius? Šįryt užrašiau keletą minčių apie mirties baimę, gamtos išmintį ir mūsų santykį su išėjusiaisiais.
Nuo mažens augame su istorija, kad mirties reikia bijoti. Ar ne ši mirties baimė mums sukelia tiek kančios? Panagrinėkime.
Augalai ir gyvūnai man regis neturi šios baimės. Sakysit, bet kiškis bėgantis nuo lapės bijo mirties ir dėl to bėga. Aš manau, kad kiškis tiesiog nori gyventi – dėl to bėga. Gyvūnija, atsiradusi vėliau žemėje nei augalija dar nėra tokia išmintinga, kaip augalai. Dauguma augalų miršta kiekvieną rudenį. Ar ne dėl to ir mes vėles ir mirtį pagerbiame rudenį? Jie tai daro ramiai ir drįsčiau sakyti džiugiai. Nėra mirties dramos gelstančioje, ruduojančioje pievoje. Medis nelieja ašarų mesdamas lapus. Jie žino, kad atėjus pavasariui sėkla išaugins naujus daigus, pumpurai naujus lapus ir sėklas.
Kultūrose gyvenančioje ryšyje su gamta, idėnai, įvairūs čiabuviai, aborigenai, daugelis rytų kultūrų ir tikiu mūsų pagonys protėvių, mirtis yra natūralūs perėjimo, kitimo etapas, gyvenimo dalis. Gedulas ir liūdesys dėl prarandamo artimo ir kintančio gyvenimo ir yra natūralu. Kita vertus mirtyje galima rasti ir džiaugsmo. Džiugesio, kad siela praėjo savo patyrimo kelią ir grįžta namo, pas protėvius.
Įvairios tautos ir kultūros turi skirtingus papročius ir ritualus pagerbti indą, kuriame siela gyveno. Mirtis daugleyje tautų yra ir gedulo, ir džiaugsmo ritualai. Daugumoje tai yra apie bendruomenę, pagalbą sielai pareiti namo, kad neliktų čia žemėje, apie parama vieni kitiems likusiems tęsti žemiškosios kelionės.
Kada mes vakarų kultūroje pametėme šį natūralų santykį su mirtimi ir ėmėm jos bijoti? Gal tada, kai mus ėmė gąsdinti pragaru po jos? Kada pradėjome statyti paminklus ir tvoras tveriančias hektarus kapinių? Juk paminklus statome ne mirusiesiems, jiems to nereikia. Juos stato gyvieji siekdami parodyti savo statusą, o gal užglaistyti kaltės jausmą ar nežinodami kaip gyventi savo gyvenimą be to, kuris išėjo ir norėdami turėti fizinę vietą, grįžti pasitarti.
Ar susimąstome apie tai, ką darome metai iš metų ir kodėl? Laidojimo, protėvių pagerbimo ir atminimo papročiai daug pasako apie tautos sąmonę ir kultūrą. Mūsuose man regis išmokome labiau vertinti mirtį, nei gyvenimą. Minėdami Vėles geriau prisiminkime protėvius, padėkokime jiems ne plastmasinėmis gėlėmis, o mintimi, geru darbu, rūpesčiu ateities kartomis, savo sėklomis.
Kaip ir visas mūsų gyvenimas, Vėlinės tapo vartojimo ir daiktiškumo ritualu. Mūsų protėviams užtekdavo vieno laužo kapuose ir pagarbiai paminėti istorijomis, prisiminimais išėjusiuosius. Dabar po Vėlinių turime konteinerius pilnus stiklo šukių ir šiukšlių. Vargu ar protėviai tuo džiaugiasi.
Gamtos būtybės išeidamos iš gyvenimo nesukuria šiukšlių. Jos sukuria dirvą ateičiai augti ir tapti geresniai. Mes esame gamtos būtybės. Grįžkim į savo prigimtį ir nekurkim šiukšlių kalnų atieties kartoms. Ggal tada nereikės taip bijoti mirties, nes sąmonė žino, jog kiekviena mintis ir veiksmas turi atlygį arba kitaip, ką duodi, tą ir gauni.
Sigita
