Šaltalankis šiandien yra vienas labiausiai vertinamų vaistinių augalų Šiaurės ir Rytų Europoje. Tai augalas, puikiai prisitaikęs prie mūsų klimato, dirvožemio ir gyvenimo ritmo, todėl natūraliai tapęs svarbia vietinės fitoterapijos dalimi. Tačiau kuo augalas populiaresnis, tuo didesnė rizika, kad jo vartojimas bus supaprastintas, perinterpretuotas arba net iškraipytas.
Šis straipsnis – apie tai, kur slypi tikrosios Šaltalankio galios, kurios jo dalys iš tiesų vartojamos fitoterapijoje, ir kodėl informacija apie Šaltalankio žievę reikalauja ypatingo atsargumo bei konteksto.
Šaltalankis kaip vaistinis augalas Šiaurės ir Rytų Europoje
Tradicinėje ir šiuolaikinėje fitoterapijoje Šaltalankis vertinamas kaip atkuriamasis, maitinantis ir apsauginis augalas. Jo poveikis nėra agresyvus ar staigus – tai augalas, kuris palaiko organizmo atsistatymą, ypač po ligų, uždegimų, gleivinių pažeidimų ar ilgalaikio streso.
Kokios Šaltalankio dalys iš tiesų vartojamos?
Tradiciškai ir moksliškai pagrįstai vartojamos šios Šaltalankio dalys:
- Uogos – turtingos vitaminais (ypač vitaminu C), flavonoidais, karotenoidais ir antioksidantais. Jos veikia kaip bendras tonikas, palaikantis imunitetą ir atsparumą.
- Sėklų ir minkštimo aliejus – vertinamas dėl gleivines, odą ir audinius regeneruojančių savybių; dažnai naudojamas esant odos pažeidimams, sausumui, uždegimams.
- Lapai – naudojami arbatoms ir ekstraktams dėl antioksidacinio ir priešuždegiminio poveikio.
Šios augalo dalys yra maitinamosios, atkuriamosios, apsauginės.
O kaip su žieve?
Jei skaitėte mano straipsnį apie Fitoterapines painiavas, tai šis straipsnis ir gimė patekus į tą painiavą ir ieškant Šaltekšnio Žievės. Šaltalankio žievė pastaraisiais metais vis dažniau atsiranda prekyboje ir internetiniuose straipsniuose, kur jai priskiriamas „stebuklingas“ poveikis: nuo detoksikacijos iki nervų sistemos stiprinimo. Informacijos apie ją galima rasti net vadinamuosiuose „liaudies išminties“ puslapiuose.
Tačiau čia ir prasideda fitoterapinė painiava.
Skirtingai nei kai kurių kitų vaistinių augalų, Šaltalankio žievė neturi aiškios, plačiai dokumentuotos tradicinės vartojimo istorijos fitoterapijoje. Ji nėra klasikinė farmakopejinė žaliava ir nėra minima kaip pagrindinė gydomoji augalo dalis autoritetinguose etnobotaniniuose ar farmakologiniuose šaltiniuose.
Serotoninas augaluose: faktas ir interpretacija
Moksliniai tyrimai rodo, kad tam tikrose Šaltalankio dalyse – ypač ūgliuose ir žievėje – gali būti aptinkamas serotoninas arba jam giminingi junginiai. Tai biocheminis faktas, patvirtintas laboratorinėmis analizėmis.
Tačiau čia labai svarbu atskirti faktą nuo interpretacijos.
Ką būtina žinoti:
- Augalinis serotoninas nėra tas pats, kas žmogaus neurotransmiteris.
- Jis neveikia tiesiogiai smegenų taip, kaip dažnai tikimasi skaitant supaprastintus straipsnius.
- Virškinimo metu augaliniai serotonino junginiai dažniausiai suskaidomi arba metabolizuojami, todėl jų biologinis prieinamumas žmogui yra labai ribotas.
Tai reiškia, kad:
serotonino buvimas augale ≠ nuotaikos pagerėjimas žmogui.
Augalams serotoninas atlieka visiškai kitą funkciją – jis susijęs su augimo, streso ir apsaugos mechanizmais, o ne su emocine būsena, kaip žmonėms.
Ką rodo tyrimai – ir ko jie neįrodo
Svarbu suprasti ir tyrimų pobūdį:
- Serotonino aptikimas nereiškia medicininio poveikio.
Tyrimai identifikuoja junginius žaliavose ar ekstraktuose, bet neįrodo klinikinio poveikio žmogui. - Dauguma tyrimų yra cheminio pobūdžio.
Jie skirti medžiagų nustatymui ir kiekių matavimui, o ne fiziologinio poveikio vertinimui. - Junginių kiekis labai priklauso nuo sąlygų.
Serotonino koncentracija gali skirtis priklausomai nuo augalo dalies, augimo sąlygų, metų laiko ir ekstrakcijos metodo.
Net ir esant moksliniams tyrimams, namų sąlygomis atkartoti laboratorinius rezultatus dažniausiai neįmanoma.
Ar tai reiškia, kad žievės milteliai savo ruožtu suteikia serotonino efektą žmogui?
Ne visai.
Priežastys:
- Serotonino poveikis žmonėms priklauso nuo to, ar junginys patenka į kraują nepakeistas ir ar praeina biologines barjeras – augaliniai serotonino junginiai dažnai skaidomi virškinimo procese arba neturi pakankamos biologinės prieinamumo dalies.
- Net jei žievė turi serotoniną, net nėra klinikinių duomenų, kad jo vartojimas augalinėje formoje žmogui padidina serotonino funkciją smegenyse ar žarnyne.
Tai reiškia, kad serotonino aptikimas augale yra biocheminis faktas, bet jo pritaikymas farmakologiškai ar kaip maisto papildas su serotonino poveikiu žmonėms nėra patvirtintas.
Kur slypi pavojus?
Pavojus atsiranda tada, kai:
- biocheminiai faktai paverčiami marketinginiais pažadais ar straipsniai su tokiais teiginiais kuriami tik tam, kad pritraukti dėmesį ir uždirbti iš reklamos,
- žmonių lūkesčiai perkelia farmakologinę logiką augalams ir taip tūkstantmečiais puoselėta tradicinė žolininkystė papuola į farmokologinę kritiką ir nurašymą.
- žievė pristatoma kaip „natūralus serotoninas“.
Tai sukuria:
- klaidingus lūkesčius,
- netinkamą vartojimą,
- ir nusivylimą fitoterapija apskritai.
Ką svarbu prisiminti?
Šaltalankis yra puikus atkuriamasis augalas ir vertingiausia jo dalis yra uogos bei lapai. Tai puikus vitaminų ir kitų maistingųjų medžiagų šaltinis žiemą. Aliejus yra nuostabus odai ir audinių regeneracijai.
Net ir esant moksliniams tyrimams, reikia suprasti, kad tyrimai atliekami specialiomis sąlygomis ir dažnai namų sąlygomis to tyrimo rezultato atkartoti tiesiog neįmanoma. Tai, kad mokslinis tyrimas įrodo tam tikros medžiagos buvimą augalo dalyje, dar nereiškia tos medžiagos poveikio žmogaus organizmui įrodymo.
Fitoterapijoje svarbiausia ne „kiek junginių rasta“, o kaip, kam ir kodėl augalas vartojamas.
Šaltiniai:
Mokslinis tyrimas: https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/36534234
O.Ragažinskienė, S.Rimkienė, V.Sasnauskas. Vaistinių augalų enciklopedija, Lututė 2005
E.Šimkūnaitė, Sveiko gyvenimo paslaptys, 2018
