Svilarožė yra augalas, kuris nemėgsta skubos. Ji neveikia staigiai, nepertraukia simptomų jėga ir nesiekia „nutildyti“ kūno. Vietoj to ji kuria sąlygas – sudaro minkštą, drėgną, apsauginę terpę, kurioje audiniai gali atsistatyti patys. Dėl šios priežasties Vaistinė Svilarožė ((ALTHAEA OFFICINALIS) nuo seno buvo laikoma ne tiek vaistu, kiek augaline atrama – ypač gleivinėms. Išsamesnį augalo botaninį, istorinį ir terapinį kontekstą galima rasti Gyvatos enciklopedijoje.
Svilarožė įdomi tuo, kad kitaip nei daugleis augalų didelę terapinę naudą duoda ne karšto vandens veikiama, o šalto vandens užpile.
Šaltas vandens užpilas iš Svilarožės šaknies ir lapų yra klasikinė, šimtmečiais naudota forma. Tokiu būdu paruoštas užpilas yra lengvai klampus, švelniai salstelėjęs, beveik neutralus. Jis ne dirgina, o apgaubia – gerklę, stemplę, skrandžio ar žarnyno gleivinę. Dėl šios savybės Svilarožė ypač vertinama esant sausam, dirginančiam kosuliui, refliuksui, gastritui, jautrioms ar išsekusioms gleivinėms, taip pat atsistatymo laikotarpiu po ligų ar intensyvaus vaistų vartojimo.
Gerai žinoma Svilarožės šaknis, tačiau praktiškai tokiam užpilui galima naudoti ir džiovintus Vaistinės Svilarožės lapus.
Be gleivių, Svilarožėje randama ir kitų veikliųjų junginių – flavonoidų, fenolinių rūgščių, taip pat nedidelis kiekis saponinų. Nors saponinai dažnai siejami su stipresniu, kartais net dirginančiu poveikiu, Svilarožėje jų kiekis nedidelis ir jie veikia subtiliai. Molekulinė saponinų struktūra leidžia jiems veikti kaip natūraliems emulsikliams – jie mažina paviršiaus įtempimą, padeda gleivėms tolygiau pasiskirstyti ant audinių ir švelniai skystina sekretą. Šaltas vanduo leidžia išgauti būtent tokį, subalansuotą poveikį, nepažeidžiant gleivių struktūros.
Dažniausiai kalbant apie Svilarožę minimos jos šaknys, tačiau augalas turi ir kitą, dažnai nepelnytai pamirštamą pusę – lapus. Svilarožės lapai taip pat turi gleivių, nors jų kiekis mažesnis nei šaknyse. Tačiau būtent dėl to jų poveikis yra kitoks: lengvesnis, greitesnis, labiau tinkamas trumpalaikiams ar ūmiems sudirgimams. Lapai turi daugiau flavonoidų ir šiek tiek daugiau taninų, todėl jų veikimas yra švelniai priešuždegiminis ir truputį sutraukiantis.
Tradiciškai lapų užpilai buvo naudojami perštinčiai gerklei, lengvam kosuliui, burnos ir ryklės gleivinės uždegimams, taip pat išoriškai – kompresams, skalavimams, sudirgusiai odai. Jie dažnai pasirenkami tada, kai nereikia labai gilaus, ilgalaikio gleivinės „apklijavimo“, bet norisi greito palengvėjimo. Dėl šios priežasties lapai laikomi puikia alternatyva vaikams, senyviems žmonėms arba jautrios konstitucijos žmonėms.
Skirtingai nei šaknys, lapai gali būti ruošiami ne tik šaltu, bet ir šiltu vandeniu – svarbu, kad vanduo nebūtų verdantis. Šiluma leidžia išgauti daugiau flavonoidų, tačiau per didelis karštis sumažina gleivių veiksmingumą. Tai dar kartą pabrėžia bendrą Svilarožės esmę: šis augalas reikalauja saiko, dėmesio ir lėto proceso.
Aš mėgstu susmulkintus Svilarožės lapus, užpilti šaltu vandeniu ir palikti per naktį. Tada ryte nukošus, išgeriu vieną pusę stiklinės, o vakare kitą. Nusunktus lapus iš šalto užpilo, pakartotinai panaudoju arbatai su karštesniu vandeniu pridėdama dar kitų, norimų žolelių. Taip augalą galima panaudoti visapusiškiau.
Žvelgiant plačiau, Svilarožė – tiek šaknys, tiek lapai – yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip augalas gali veikti ne per cheminę agresiją, o per fiziologinę apsaugą. Ji neslopina kosulio centro, neveikia per nervų sistemą ir nestimuliuoja sekrecijos jėgos. Ji tiesiog sukuria aplinką, kurioje audiniai nebėra nuolat dirginami. Tai ir yra jos tikroji stiprybė.
Tiems, kurie nori dar gilesnio, struktūruoto ir klinikiniais šaltiniais pagrįsto žvilgsnio į šį augalą, parengta Vaistinės Svilarožės Materia Medica paskaita ir monografija, kurioje nagrinėjama augalo chemija, energetika, indikacijos ir praktinis taikymas ir receptai.
Svilarožės šaknys ir lapai – esminiai skirtumai
| Savybė | Šaknys | Lapai |
|---|---|---|
| Gleivių kiekis | Labai didelis | Vidutinis |
| Veikimo pobūdis | Giliai apsauginis | Greitesnis, švelniai aktyvesnis |
| Taninai | Labai mažai | Daugiau |
| Tinkamumas ūmioms būklėms | + | ++ |
| Ilgalaikis vartojimas | +++ | + |
Atsakomybės apribojimas
Šiame straipsnyje pateikiama informacija yra skirta edukaciniais ir pažintiniais tikslais. Ji atspindi tradicinės žolininkystės, fitoterapijos ir mokslinės literatūros duomenis, tačiau nėra skirta diagnozuoti, gydyti ar pakeisti kvalifikuoto sveikatos priežiūros specialisto konsultacijos.
Vaistiniai augalai gali veikti individualiai, priklausomai nuo žmogaus būklės, konstitucijos, vartojamų vaistų ar kitų veiksnių. Prieš vartojant Svilarožę ar kitus augalinius preparatus, ypač nėštumo, žindymo, lėtinių ligų atvejais ar vartojant vaistus, rekomenduojama pasitarti su gydytoju, vaistininku ar kvalifikuotu žolininku.
Gyvatos svetainėje pateikiama informacija skirta sąmoningam, atsakingam ir informuotam augalų pažinimui bei tradicinių žinių gilinimui, o ne savarankiškam medicininiam gydymui.
Literatūra:
- National University Of Health Sciences+2
- Guido M, King J. DIY Bitters. Google Books. Published 2020
- Frawley, D., & Lad, V. (2008). The yoga of herbs: an Ayurvedic guide to herbal medicine. Twin Lakes, WI: Lotus Press. 9
- Tilgner, Sharol. Herbal Medicine: from the Heart of the Earth. Wise Acres, 2009.
- Hoffman, David. Medical Herbalism: The Science and Practice of Herbal Medicine. Healing Arts Press. Rochester, VT. 2003
- Popham. S, Materia Medica, 2020
- Wood. M, The Earthwise Herbal: A Complete Guide to New World Medicinal Plants, North Atlantic Books, 2009
- Cech, Richo, and Sena Cech. MakingPlantMedicine. Herbal Reads, 2016
- O.Ragažinskienė, S.Rimeikienė, V.Sasnauskas, Vaistinių augalų enciklopedija, 2005
- Holmes, Peter. The Energetics of Western Herbs; Snow Lotus Press. 2007. PP493
