Pavasarį ne visi pabunda kartu su gamta.
Saulė jau šviečia šilčiau, medžiai puošiasi pirmąja žaluma, o tu kartais vis dar jauti sunkumą krūtinėje. Tarsi kūnas liko žiemos glėbyje, nors galva jau norėtų bėgti į priekį. Daugelis iš mūsų dabar nešiojasi tą keistą stingulį – rytą sunkiai keliamės, virškinimas apsunkęs, mintys lėtos, o viduje tarsi kažkas spaudžia ir neramina. Kuo garsiau gamta šaukia „bundam!“, tuo labiau jaučiasi tas vidinis atsilikimas.
Ilgai maniau, kad tai tik mano tingumas ar energijos trūkumas. Kad reikia daugiau valios, daugiau disciplinos, daugiau pastangų. Bet kuo ilgiau stebiu gamtą, augalus ir žmonių kūnus, tuo aiškiau matau – pavasaris nėra staigus persijungimas. Tai švelnus, kartais net neramus pereinamasis laikas. Gamta bunda greitai, o žmogus – dažniausiai labai lėtai.
Gyvenant gamtos ritmu žiema turėtų būti poilsio ir sulėtėjimo laikas. Šiais laikais mūsų civilizacija renkasi viską daryti atvirkščiai: žiemą intensyviai dirbme, o vasarą atostogaujame. Tai priešingas gyvenimas gamtos ritmui nešantis su savimi pasėkmes. Žiema mūsų kūne nesibaigia per vieną saulėtą dieną. Po žeme viskas juda anksčiau, nei tai pamatome paviršiuje. Panašiai ir su mumis. Per žiemą kūnas kaupia sunkumą, drėgmę, stingulį, nuovargį. Net jei protas jau trokšta lengvumo, kūnas vis dar neša žiemos likučius. Ir tada pavasario judesys, užuot įkvėpęs, kartais ima spausti. Stagnacija tampa ypač juntama būtent tada, kai aplink viskas pradeda tekėti.
Pavasaris juda. O stagnacija tampa labiau juntama
Įdomu tai, kad stagnacija dažnai stipriausiai pasijunta būtent tada, kai aplink atsiranda daugiau judesio. Man tai atrodo labai žmogiška. Kai gamta ima kilti, kūnas aiškiau parodo tas vietas, kurios dar nejuda. Kol viskas buvo lėta ir tamsu, sustingimas galėjo atrodyti „normalus“. Tačiau kai gamta pradeda tekėti, kilti, augti – kūnas aiškiau parodo vietas, kurios dar nejuda.
Todėl pavasarį dažnai atsiranda didesnis dirglumas, emocinis jautrumas, galvos sunkumas, noras „prasivalyti“, odos reakcijos, virškinimo pokyčiai, vidinis neramumas, arba priešingai – visiškas energijos nebuvimas.
Tai nebūtinai reiškia, kad su manimi „kažkas blogai“. Kartais tai tiesiog ženklas, kad organizmas ieško naujo ritmo.
Pavasariniai augalai juda kitaip nei mes įsivaizduojame
Šiuolaikinėje sveikatingumo kultūroje pavasaris dažnai pateikiamas labai agresyviai: detox, pradėk iš naujo, įššūkis, valymas, naujas gyvenimas per 7 dienas… Tačiau gamta dažniausiai juda ne taip.
Pavasariniai augalai supranta tai geriau nei mes. Jie nejuda agresyviai. Kiaulpienė kviečia per kartumą ir tekėjimą, bet švelniai, ne agresyviai. Garšva – per gaivų mineralinį lengvumą, Pipirnė – aštriu prasiveržimu. Dilgėlė – per tonusą ir gyvybingumą. Raktažolė – per švelnų kilimą iš sunkumo, minkštą judesį po sustingimo. Beržo lapeliai – per lengvumą, tekėjimą ir pavasarinį „prasiplovimą“.
Jie neša ne revoliuciją, o tylų, nuoširdų palydėjimą. Kartais užtenka visai nedaug – išeiti į pievą, nusiskinti lapelį, pajusti skonį liežuviu, įkvėpti kvapo ir leisti tam prisilietimui tave paliesti.
Man pačiai gražiausia, kad tikras ryšys su augalais prasideda ne nuo žinių, o nuo paprastų dalykų: nuo skonio, kvapo, smalsumo. „Kodėl mane dabar traukia būtent šis augalas?“ Šis klausimas dažnai atveria daugiau nei bet kokia teorija.
Pavasaris tam labai geras laikas, nes gegužės augalai turi daug judesio. Jie kviečia žmogų grįžti į santykį:
su kūnu, su sezonu, su žeme, su gyvu maistu, su lėtesniu stebėjimu.
Galbūt todėl tiek žmonių šiuo metu jaučia norą rinkti, eiti į mišką, virti arbatas, džiovinti, gaminti ekstraktus ar tiesiog daugiau būti lauke.
Kartais tai nėra hobis. Kartais tai labai natūralus bandymas sugrįžti į judesį.
Galbūt nereikia skubėti „atsibusti“
Kuo daugiau stebiu gamtą, tuo mažiau tikiu staigiais persijungimais. Medžiai nesprogsta per vieną dieną. Žemė neatšyla akimirksniu. Net gegužės žaluma kyla sluoksniais. Gal ir žmogui nereikia iš karto tapti produktyviu, motyvuotu ir pilnu energijos.
Todėl galbūt nereikia skubėti „pilnai atsibusti“. Gal užtenka leisti sau busti sluoksniais – kaip bunda pati gamta. Išeiti basomis į pievą. Nusiskinti Kiaulpienės žiedą ir čia pat jį suvalgyti. Užuosti Raktažolę. Pabūti saulėje. Leisti judesiui grįžti po truputį, be spaudimo ir prievartos.
Šį mėnesį Gyvatos Akademijoje mes švelniai tyrinėjame būtent tai – gegužės augalų kuriamą judesį. Stebime, ragaujame, dalinamės patirtimis, receptais ir kartu mokomės grįžti į savo natūralų ritmą per gyvą ryšį su augalais.
Jei jauti tą vidinį strigimą – labai kviečiu prisijungti. Galbūt kaip tik dabar tau nereikia stipraus stumtelėjimo, o tik švelnios rankos, kuri primena, kad gali pabusti savaip ir savo laiku. ❤️
